SKAUSMO DIAGNOSTIKA

„Skausmas yra nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinio
pažeidimu ar yra nusakomas tokio pažeidimo terminais. Skausmas visuomet subjektyvus“.
Tarptautinė  skausmo studijų asociacija, 1979

Skausmo diagnostika – tai kruopštus ir nuoseklus skausmo klinikinis vertinimas. Jis atliekamas šiais

etapais: 1. Skausmo anamnezė. 2. Ligonio apžiūra. 3. Medikamentiniai testai. 4. Diagnostinės blokados. Ūminio skausmo diagnostika ir jo įvertinimas turi būti greitas, racionalus ir dažnas, nes to reikalauja klinikinė situacija ir analgetikų dozės titravimas. Lėtinio skausmo diagnostika – išsamesnė, vertinanti visus skausmo komponentus.

I. SKAUSMO ANAMNEZĖ

Skausmo anamnezė  yra pirmas ir labai svarbus skausmo klinikinio vertinimo etapas. Ligonis apklausiamas, ištiriamas psichofizikiniu metodu. Šiuo metodu paciento išsakomas subjektyvus skausmo jutimas keičiamas reikiamu fizikiniu dydžiu ir išmatuojamas. Nors skausmas ne visada koreliuoja su funkcinės būklės sutrikimu (negalia) ir fizikinių tyrimų rodmenimis, pagal subjektyvų, bet „pasvertą“ skausmo įvertinimą (išmatavimą) galima susidaryti realų vaizdą, kiek ir kokio skausmo komponento šis pacientas turi. :

Skausmo gydymo įstaigose (klinikose) išsamiau tiriama pagal protokolą, taikant specialią skausmo

ligonio apklausos anketą, į kurią ligonio prašoma atsakyti raštu.

Skausmo li̇goni̇o apklausos protokolas

Skausmo lokalizacija

Skausmo intensyvumas

Skausmo pobūdis

Skausmo pradžia

Skausmo trukmė

Skausmą stiprinantys veiksniai

Skausmą silpninantys veiksniai

Skausmo farmakoanamnezė

Lydintys simptomai

Lydinčios ligos

Patirtos traumos

Chirurginės intervencijos

 

Skausmo lokalizacija tiriama taikant žmogaus figūrų metodą. Ligonio prašoma pažymėti skausmo lokalizaciją ženklu „X“, skausmo iradiaciją – taškine linija. Pagal lokalizaciją, skausmas skiriamas į židininį ir atspindžio. Židininis skausmas nurodo skausmo šaltinį (kur skausmas kyla). Kliniškai tai nustatyti nėra paprasta, nes skausmas plinta (iradijuoja) arba jo lokalizacija yra netiksli, t. y. Atspindėta iš kitų audinių ar organų. Diagnozuojant židininį skausmą, labai svarbi anamnezė ir pirmoji skausmo pasireiškimo vieta. Be to, židininis skausmas dažniau būna ūminės eigos, tiksliau lokalizuojamas. Atspindžio skausmas jaučiamas tam tikroje kūno vietoje, kurios inervacija topografiškai nesusijusi su skausmo šaltiniu. Atspindžio skausmas blogai lokalizuojamas, yra poūmės eigos. Centrinis skausmas susijęs su pažeidimu skausmo laidinėje sistemoje (nugaros smegenyse, galvos smegenų kamiene, gumbure). Skausmas pastovus, savaiminis, turi aiškius neuropatinio skausmo bruožus.
 
 
 

1 pav. skausmo lokali̇zaci̇j̇os verti̇ni̇mas

Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo. 

Skausmo intensyvumas – tai kiekybinis skausmo vertinimas. Jis nustatomas skausmo intensyvumo skalėmis. Pirmoji medicinos praktikoje pripažinta ir šiandien plačiai naudojama yra vaizdo analogijos skalė (VAS). Tai 100 mm tiesės atkarpa, kurios pradžia reiškia „skausmo nėra“, pabaiga – „nepakeliamą skausmą“. Paciento pažymėtas skausmas išreiškiamas „atstumu“ milimetrais nuo 0  iki 100. Skausmo intensyvumo matavimas viena skale neapsiriboja, naudojant kelias skales jis išmatuojamas tiksliau.

Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo.

 

Lietuvoje oficialiai įteisintos yra šios skausmo skalės (SAM, 2004):

skaitmeninės analogijos skalė (SAS) – skaitmenys nys nuo 0 iki 10; žodinė analogijos skalė (ŽAS) – penkių žodinių frazių seka: „nėra skausmo, silpnas skausmas, vidutinis skausmas, stiprus skausmas, nepakeliamas skausmas“. veido grimasų skalė (VGS) – penkių nuotaiką atspindinčių „veidukų“ seka (2 lentelė). Tyrėjui įsisavinti, o tiriamajam (ligoniui) – suprasti skausmo intensyvumo vertinimo testą nėra paprasta. Tyrimo esmė – vertinamas skausmo jutimas, t. y. tyrimo  metu patiriamas skausmo intensyvumas. Kad šį patyrimą būtų galima geriau suvokti, tiriamajam (ligoniui) patariama prisiminti anksčiau patirtą skausmą, geriausia patį intensyviausią, ir palyginti su dabar juntamu skausmu. Įvertinus skausmo intensyvumą, reikia mokėti jį interpretuoti. Geriausia pasitikrinti kita skale (pvz., Žodinė/Skaitinė). Silpnas skausmas turėtų atitikti 1, 2, 3 skausmo balus, vidutinis – 4, 5, stiprus – 6, 7, 8, nepakeliamas – 9, 10. 

Skausmo pobūdis – tai kokybinis skausmo vertinimas. Jis atliekamas paciento prašant atsakyti į klausimus: kaip skauda?, į ką skausmas panašus? Ūminiam skausmui paprastai būdingi vieni skausmo kokybiniai deskriptoriai (skausmažodžiai), pavyzdžiui, aštrus, duriantis, plėšiantis, lėtiniam skausmui – kiti (maudžiantis, geliantis, sukantis). Taip pat skausmažodžiai skiriasi priklausomai nuo skausmo rūšies (nocicepcinis, neuropatinis). Detalesnis skausmo pobūdžio tyrimas atliekamas Lietuviškuoju skausmo klausimynu (A. Pakula, 1986).  Klausimyne skausmažodžiai – skausmo deskriptoriai suskirstyti į 14 poskalių: 8 sensorines – laiko, erdvės,  taškinio spaudimo, pjaunančio spaudimo, slegiančio spaudimo, tempiančio spaudimo, terminę, nenusakomo ploto ir 6 emocines – emocinės įtampos, vegetacinių reakcijų, baimės, kankinimo, reakcijos, skausmo įvertinimo. Atliekant tyrimą, skaičiuojama sensorinių, emocinių ir bendra  skausmažodžių suma. Kiekvienas skausmažodis turi tam tikrą „svorį“, t. y. skaitinį įvertį maksimaliai 10 balų. Pagal sensorinių ir emocinių skausmo skausmažodžių skaitinius įverčius, susumavus iš kiekvieno poklasio jų maksimalias „svorio“ reikšmes, išvedami sensorinis, emocinis ir bendras kokybiniai skausmažodžių indeksai.

Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo. 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Skausmo laikas vertinamas keliais aspektais.Pirmasis klausimas yra skausmo pradžia. Ligonio galima paklausti – kaip ilgai jis gyvena su patiriamu skausmu? Taip atsakome į klausimą – ar skausmas ūminis, ar lėtinis. Ūminio ir lėtinio skausmo skiriamoji riba yra apie 3 mėn., tačiau trukmės vertinimas turi būti ir detalesnis (4 lentelė). Kitas svarbus skausmo laiko klausimas yra jo trukmė, ištęstumas (pastovumas), t. y. kaip jis trunka per parą. Priepuolinis ar nuolatinis? O gal ligonį labiausiai vargina trumpai „užsiliepsnojantys“ skausmo protrūkiai? Jie gali pasireikšti tik kelias-keliolika minučių, bet būna labai intensyvūs ir sunkiai pakeliami. Jie gali būti sukeliami, bet   gali būti ir savaiminiai.
 

Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo. 

Skausmą  stiprinantys ir silpninantys veiksniai. Būtina patikslinti, kokią įtaką skausmui pirmiausia turi veikla, tiek fizinė, tiek protinė. Todėl klausiama, kaip skausmo potyrį veikia kūno ar jo dalių padėtis, judesiai, fizinis ar emocinis krūvis, taip pat ramybė, atsipalaidavimas. Ypač svarbu yra sužinoti, ar skausmas nestiprėja naktį, kas yra vienas iš skausmo patologinio sutrikimo požymių. Klausiant apie skausmą silpninančius veiksnius, svarbu patikslinti, ar skausmo nemažina ramybė ir nakties periodas, vietiniai fiziniai veiksniai (šiluma, šaltis), masažas, fiziniai pratimai ir kt. 

 

Skausmo farmakoanamnezė – tai išskirtinė skausmo anamnezės dalis. Paprastai ligonis nieko nelaukdamas griebiasi vaistų nuo skausmo. Vaistus paprastai jis vartoja nenuosekliai, nesilaikydamas būtinų skausmo gydymo taisyklių. Todėl šią skausmo anamnezės dalį reikia surinkti labai rūpestingai. Patartina laikytis šios metodikos:

1. Paprašyti paciento išvardyti vaistus, kuriuos dabar vartoja skausmui gydyti.

2. Patikslinti vaistų nuo skausmo skyrimo ir įsigijimo aplinkybes (receptinis, bereceptis, kada išrašytas ir kt.).

3. Išsiaiškinti skausmui gydyti skiriamo konkretaus vaisto vartojimo pradžią, dozę, vartojimo

būdą  ir laiką.

4. Patikslinti, ar šis vaistas (-ai) vartojami reguliariai („pagal laikrodį“), ar epizodiškai – tik tuomet,

kai skausmas tampa nepakenčiamas („nuo skausmo“).

5. Sužinoti skiriamo skausmui gydyti vaisto veiksmingumą.

6. Išaiškinti, ar skausmui gydyti skiriamas vaistas nesukelia šalutinių poveikių.

7. Patikslinti, kokius galimai dėl kitų ligų vaistus skausmo ligonis vartoja.

Pasitaiko atvejų, kai skausmo ligonis tyrimo metu šių vaistų tiksliai negali išvardyti, o be šios informacijos racionalus skausmo gydymas vaistais neįmanomas. Neretai skausmo ligoniai vartoja vaistus savo nuožiūra, nepaskyrus gydytojui. Kartais ir receptiniai ar net griežtos apskaitos preparatai (opioidiniai analgetikai) vartojami be jokios gydymo kontrolės, todėl gali kilti įvairių organizmo komplikacijų, nes vaisto dozė ir vartojimo trukmė dažnai būna neadekvati. Negerėjant būklei, pacientas gali nusivilti skiriamu gydymu, nors vaistas skausmui gydyti tinka. Lėtinio skausmo atvejais, kai reikia ilgalaikio gydymo, tai neįgyvendinama. Pats populiariausias gydymas yra skausmo malšinimas, t. y. veikti skausmą tik tuomet, kai jis tampa nepakenčiamas. Taip neišvengiama pakartotinės periferinės ir centrinės sensibilizacijos, nocicepcinės sistemos modifikacijos ir lėtinio skausmo – skausmo ligos atsiradimo.

Skausmą  lydintys požymiai yra tolesnė skausmo anamnezės dalis. Tai gali būti įvairūs somatiniai nusiskundimai, neretai susiję su ilgalaikiu gydymu vaistais, taip pat psichoemociniai sutrikimai. Atkreiptinas dėmesys į virškinamojo trakto negalavimus, miego sutrikimus, depresiją, nerimą. Baigiant skausmo ligonio apklausą, pravartu sužinoti, ar ligonis praeityje nepatyrė didelių fizinių ir emocinių traumų, kurios gali turėti poveikį antinocicepcinei sistemai ir mažinti individualų skausmo slenkstį. Ypač kreipiamas dėmesys, ar nebuvo galvos smegenų ir mišrių traumų. Dažnai patirtos chirurginės intervencijos, kurių metu dažnai pažeidžiami audiniai ir patiriamas pooperacinis skausmas, yra lėtinio skausmo rizikos veiksniai. 
 


 

Visi straipsniai