SKAUSMO TERMINIJA IR JOS TAIKYMAS MEDICINOJE

Medicinos terminai gali būti traktuojami labai įvairiai. Ypač tai pasakytina apie naujas medicinos sritis ir naujus terminus, kuriuos jų autoriai dažnai vertina individualiai. Vis dėlto visuomet siektina, kad medicininis terminas būtų visuotinai pripažintas ir vienodai traktuojamas. Tai pasiekiama bendru specialistų sutarimu ir oficialiu įteisinimu. Tiksliai vartojama terminija labai svarbi šiuolaikinėje medicinoje, kur paciento diagnostinį ir gydomąjį procesą lemia griežtai apibrėžti technologiniai procesai. Ne išimtis šiuo požiūriu ir skausmo medicina. Pastaruoju metu atrandami nauji skausmo patofiziologiniai mechanizmai verčia daryti pakeitimus ir skausmo terminijoje. Net pats termino „skausmas“ apibrėžimas yra kardinaliai pakitęs, palyginti su skausmo supratimu, buvusiu prieš  keliasdešimt ir daugiau metų. Skausmas šiandien jau nevertinamas vien tik kaip fiziologinė reakcija, atsakas į audinio pažeidimą. Tai – sudėtingas organizmo nervų sistemoje vykstančių fiziologinių ir patologinių persitvarkymų reiškinys, kuris ilgainiui gali peraugti į savarankišką patofiziologinį procesą – skausmo ligą. Taigi galima sakyti, kad skausmas, esantis nuo pat gyvybės atsiradimo laikų, dabar išgyvena „vertybių perkainojimą“. Nuo to neatsilieka ir skausmo terminija. Skausmas yra multidisciplininis klausimas, daugiaprofilinė problema, todėl, mūsų įsitikinimu, skausmo terminiją privalo gerai žinoti visų specialybių gydytojai, mokslininkai, kiti specialistai, kurie savo profesinėje praktikoje susiduria su skausmu.

Ne išimtis šiuo požiūriu ir skausmo medicina. Pastaruoju metu atrandami nauji skausmo patofiziologiniai mechanizmai verčia daryti pakeitimus ir skausmo terminijoje. Net pats termino „skausmas“ apibrėžimas yra kardinaliai pakitęs, palyginti su skausmo supratimu, buvusiu prieš  keliasdešimt ir daugiau metų. Skausmas šiandien jau nevertinamas vien tik kaip fiziologinė reakcija, atsakas į audinio pažeidimą. Tai – sudėtingas organizmo nervų sistemoje vykstančių fiziologinių ir patologinių persitvarkymų reiškinys, kuris ilgainiui gali peraugti į savarankišką patofiziologinį procesą – skausmo ligą. Taigi galima sakyti, kad skausmas, esantis nuo pat gyvybės atsiradimo laikų, dabar išgyvena „vertybių perkainojimą“. Nuo to neatsilieka ir skausmo terminija. Skausmas yra multidisciplininis klausimas, daugiaprofilinė problema, todėl, mūsų įsitikinimu, skausmo terminiją privalo gerai žinoti visų specialybių gydytojai, mokslininkai, kiti specialistai, kurie savo profesinėje praktikoje susiduria su skausmu.
  

I. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

SKAUSMAS yra nemalonus jutimimis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinių ar nervų sistemos pažeidimu arba nusakomas šio pažeidimo terminais. Skausmas visada subjektyvus (Tarptautinė skausmo studijų asociacija, 1979).

SKAUSMO KOMPLEKSIŠKUMAS – kiekvienam žmogui būdinga psichofiziologinių funkcijų visuma, kurią sudaro: a) nocicepcija; b) skausmo pojūtis; c) kančia; d) pakitusi elgsena (J. Loeser, 1980).

NOCICEPCIJA – informacija apie audinių pažeidimą per specialiuosius receptorius, perduodama A delta ir C skaidulomis į nervų sistemą. Skausmo pojūtis –  informacijos apie audinio pažeidimą transformacija į nervų sistemos funkciją ir šios informacijos įvertinimas galvos smegenyse.

PAVIRŠINIS SKAUSMAS kyla dėl žalingo poveikio receptoriams, esantiems odoje, ir būna tiksliai lokalizuojamas.

GILUMINIS SKAUSMAS kyla dėl žalingo poveikio receptoriams, esantiems sąnariuose, kauluose, raumenyse; jo vieta nėra tiksli. Visceralinis skausmas kyla dėl poveikio receptoriams vidaus organuose, jį sukelia greitas ir stiprus tuščiavidurių organų (žarnų) tempimas ar lygiųjų raumenų spazmai.

ŪMINIS SKAUSMAS praneša apie audinių pažeidimą, tai pavojaus ženklas. Jis paprastai apima tik pažeistą sritį, kartu pasireiškia kiti audinių pažeidimo (ligos) požymiai. Ūminis skausmas paprastai liaujasi išnykus pažeidimui (ligai).

LĖTINIS SKAUSMAS rodo ilgai trunkantį audinių pažeidimą. Jis būna praradęs savo signalinę funkciją ir pasireiškia kaip savarankiškos ligos simptomas. Be skausmo pojūčio, sutrinka emocijos – atsiranda bloga nuotaika, nerimas, baimė, hipochondriškumas. Gali sutrikti aukštoji nervinė veikla: blogėja atmintis, pasireiškia nuovargis, nemiga. Vystosi autonominės distonijos sindromas.

NOCICEPCINIS SKAUSMAS dar vadinamas fiziologiniu skausmu. Tai fiziologinis atsakas į įprastinį skausmą  sukeliančius dirgiklius. Tačiau skausmo pojūčiui užsitęsus, jis gali tapti lėtiniu nocicepciniu skausmu, t. y. patologiniu skausmu.

NEUROPATINIS SKAUSMAS būna patologinis, kaip atsakas į įvairius dirgiklius, arba spontaninis, sukeltas nervų sistemos disfunkcijos ar pažeidimo.

PSICHOGENINIS SKAUSMAS susijęs su nuotaikos sutrikimais, labiau difuziškas ir mažiau lokalizuotas; jo plitimas neatitinka anatominės lokalizacijos.

SKAUSMO KOMPONENTAI: a) sensorinis-skiriamasis; b) aktyvusis-emocinis; c) autonominis (vegetacinis); d) motorinis. Sensorinis-skiriamasis komponentas rodo dirgiklio vietą, intensyvumą ir trukmę. Aktyvusis-emocinis komponentas nusako, kad skausmo pojūtis yra nemalonus. Autonominis (vegetacinis) komponentas nurodo autonominius pokyčius, ypač kai skausmas visceralinis. Motorinis komponentas yra tarsi apsauginis refleksas „pasitraukti“, „pabėgti“ nuo skausmo, kartu jis sukelia raumenų įtampą.
 

II. KLINIKINIAI TERMINAI


SKAUSMAS – nemalonus sensorinis ir emocinis patyrimas, susijęs su esamu ar galimu audinio pažeidimu, ar nusakomas kaip toks pažeidimas. Skausmas visada subjektyvus.

Kiekvienas asmuo sužino šio žodžio pavartojimą per patirtį, susijusią su ankstesniais pažeidimais. Biologai pripažįsta, kad stimulai, sukeliantys skausmą, priklauso nuo audinio pažeidimo. Atitinkamai skausmas yra ta patirtis, kurią mes siejame su esamu ar galimu audinio pažeidimu. Tai yra neabejotinas pojūtis kūno dalyje ar dalyse. Jis visada nemalonus ir todėl veikia emocinę sistemą.

Daugelis žmonių sako jaučią skausmą nesant audinių pažeidimui ar kitoms panašioms patofiziologinėms priežastims; dažnai taip atsitinka dėl psichologinių priežasčių. Atliekant subjektyvų tyrimą, dažnai nėra būdų atskirti jų jutimus nuo jutimų, priklausančių nuo audinių pažeidimų. Jei žmogus savo potyrius laiko skausmu ir jei esant audinių pažeidimui, jį apibūdina tais pačiais žodžiais kaip skausmą, tai turėtų būti priimama kaip skausmas. Šis apibrėžimas nesieja skausmo su stimulu. Žalingo stimulo sukelta veikla nociceptoriuose ar plitimas nocicepciniais keliais nėra skausmas, kuris visada yra psichologinė būsena, netgi jei mes galėtume pripažinti, kad skausmas dažniausiai turi tiesioginę fizinę priežastį.



ALODINIJA – skausmas, priklausantis nuo stimulo, kuris paprastai nesukelia skausmo.

 
Terminas buvo įvestas, prireikus atskirti reikšmę nuo terminų hiperalgezija, hiperestezija, kurie reiškia būkles, atsirandančias pažeidus nervų sistemą, kai švelnus prisilietimas, lengvas paspaudimas, nedidelis šaltis ar šiluma sukelia skausmą. Todėl labai svarbu pabrėžti, kad alodinija reiškia sensorinio pojūčio kokybės pasikeitimą. Stimulas, veikiantis odą, iš tikrųjų neskausmingas, bet atsakas į stimulą yra skausmas. Kitaip negu alodinija, terminas hiperalgezija nusako atsaką į specifinį – skausmo stimulą. Terminas hiperestezija susisiekia su hiperalgezija, bet atsakas šiuo atveju neturi specifiškumo. Taigi neskausmingo stimulo sukeltas skausmas yra alodinija. Dar viena svarbi detalė alodinijai atsirasti yra tai, kad pažemėja jutimų slenkstis. Alodinija gali būti mechaninė ir terminė, tai priklauso nuo provokuojančio veiksnio Taigi alodinija siūlytina vartoti apibūdinti skausmui, atsiradusiam po stimuliacijos, kuri paprastai nėra skausminga.

 


ANALGEZIJA – skausmo nebuvimas, esant reakcijai į skausmingą stimulą.

 
Nėra atsako į normalų skausminį dirgiklį. Stimulas apibūdinamas jo subjektyviomis įprastinėmis pasekmėmis.

ANESTHESIA DOLOROSA – skausmas nejautrioje srityje.

 

KAUZALGIJA – ilgalaikis (pastovus) deginančio skausmo sindromas.

 
Traumai pažeidus nervą, alodinija ir hiperpatija dažnai būna kartu su vazomotorine ar sudomotorinedisfunkcija bei vėlesniais trofikos pakitimais. Skausmas atsiranda nevisiškai nutraukus nervą; pažeidimo vietoje susiformuoja randas. Jis dirgina ne tik juntamąsias, bet ir simpatines skaidulas; toks skausmas būna gana intensyvus, deginantis, išplitęs už nervo inervacijos ribų, sustiprėjantis nuo šilumos, garso, ryškios šviesos, aštrių patiekalų ir sumažėjantis nuo drėgmės bei šalčio.

 

CENTRINIS SKAUSMAS – pirminio pažeidimo ar disfunkcijos sukeltas skausmas centrinėje nervų sistemoje.

 

 
DIZESTEZIJA – nenormalus jutimas, spontaniškas ar išprovokuotas, visada nemalonus.

Tai pakitęs jutimas, kai vienos rūšies dirginimas palaikomas kitu. Nuo parestezijos skiriasi tuo, kadvisada būna nemalonus. Ypatingi dizestezijos atvejai – hiperalgezija ir alodinija. Kartais būna nelengva nustatyti ribą, kada jutimas yra nemalonus, o kada malonus. Visada reikia nustatyti, ar jutimai yra spontaniniai, ar išprovokuoti.

HIPERALGEZIJA – sustiprėjęs atsakas į  skausmingą stimulą.

Hiperalgezija atspindi padidėjusį skausmą tarpslankstelinei stimuliacijai. Skausmui, sukeltam dažnai neskausmingo stimulo, tinkamesnis terminas alodinija. Terminas hiperalgezija labiau tinka tais atvejais, kai ties normalaus skausmo slenksčiu esti padidėjusi reakcija arba kai padidėjęs pats skausmo slenkstis (pvz., pacientui, sergančiam neuropatija) Hiperalgezijos priežastis – periferinė ar centrinė sensitizacija. Tai nepriklauso nuo pirminio patologinio efekto. Šio efekto tikslas – kuo labiau sumažinti pažeistų audinių funkcionavimą.

 
HIPERESTEZIJA – sustiprėjęs jutimas (išskyrus specialiuosius jutimus).



Hiperestezijos stimulas ir vieta turi būti smulkiai apibrėžti. Hiperesteziją apibūdina įvairūs odos jautrumo pobūdžiai, tarp jų prisilietimas ir terminis jutimas be skausmo ar su skausmu. Terminu hiperestezija nusakomas dėl bet kokio stimulo sumažėjęs skausmo slenkstis ir padidėjusi reakcija į stimulą, kuris paprastai yra neatpažįstamas. Hiperesteziją apima tiek alodinija, tiek hiperalgezija, tačiau prireikus turėtų būti vartojami smulkesni terminai.

HIPERPATIJA – skausminis sindromas, kuriam būdinga nenormali skausminė  reakcija į dirgiklį ar pasikartojančius dirgiklius kartu su padidėjusiu skausmo jutimo slenksčiu. Hiperpatijai būdinga pasunkėjusi skausmo lokalizacija. Skausminis atsakas esti uždelstas, o pasibaigus dirginimui, skausmo jutimas dar gali išlikti. Pacientas skausmą gali jausti ne tik ten, kur dirginama, bet ir gretimose vietose ar net visoje kūno pusėje. Hiperpatija būna tada, kai nevisiškai nutraukiamas periferinis nervas ir jo juntamosios skaidulos regeneruoja. Ryškiausiai hiperpatija pasireiškia tarpinių smegenų gumburo pažeidimo ir kauzalgijos atveju.

 

HIPOALGEZIJA – sumažėjęs skausminis atsakas į skausmą sukeliantį dirgiklį.

Esant reakcijai į stimuliaciją, sukeliančiai skausmą, skausmas sąlygiškai sumažėja, t. y. padidėja jautrumas į paprastai neskausmingą stimuliaciją.

 

NEURALGIJA – skausmas, išplitęs į nervą ar nervus.

 

Šis terminas paprastai vartojamas (ypač Europoje), kai skausmas esti paroksizminis, bet paroksizminis skausmo pobūdis terminui neuralgija nėra būtinas.

 

NEURITAS – nervo ar nervų uždegimas.

 
Šis terminas nevartotinas, kai nėra aiškių uždegimo požymių.

 

NEUROGENINIS SKAUSMAS – skausmas, kurį sukelia pirminis pažeidimas, disfunkcija ar praeinantis sutrikimas periferinėje ar centrinėje nervų  sistemoje.

 

NEUROPATINIS SKAUSMAS – skausmas, kurį sukelia pirminis pažeidimas ar disfunkcija nervų sistemoje.

Periferinis neuropatinis skausmas būna, kai pažeidimas ar disfunkcija paliečia periferinę nervų sistemą. Kai pažeidimas ar disfunkcija paliečia centrinę nervų sistemą, gali būti taikomas terminas centrinis skausmas.

 

NEUROPATIJA – nervo funkcinis sutrikimas ar patologinis pakitimas (vieno nervo – mononeuropatija; keleto nervų – dauginė mononeuropatija; difuzinis ir abipusis – polineuropatija).

 
Ypatingas neuropatijos atvejis yra neuritas. Šis terminas taikytinas, kai nervą pažeidžia uždegimo procesas. Neuropatija neapima neuropraksijos, neurotmesio, nervo sekcijos. Praeinantiems sutrikimams, pvz., ištempimui, iškrūvai, tikslinga vartoti terminą neurogeninis.

 

NOCICEPTORIUS – receptorius, kuris jautrus žalingam stimului ar stimului, kuris gali tapti žalingas, jei jo poveikis trunka ilgai.

 
Tokių terminų kaip skausmo receptorius ir kt. reikėtų vengti.

 

ŽALINGAS STIMULAS – žalingas stimulas yra vienas stimulų, kurie pažeidžia normalius audinius.

 

SKAUSMO SLENKSTIS – mažiausias skausmo potyris, kurį žmogus gali atpažinti kaip skausmą.

 
Anksčiau skausmo slenkstis būdavo apibrėžiamas kaip mažiausias dirgiklio intensyvumas, kurį žmogus suvokia kaip skausmą. Dabar skausmo slenkstį  vengiama apibrėžti dirgiklio intensyvumo terminais, kadangi tai realus potyris, o išmatuotas dirgiklio intensyvumas – išorinis įvykis. Dirgiklis nėra skausmas ir negali būti skausmo matas. Žinoma, slenkstinį potyrį sukeliantis dirgiklis gali būti matuojamas. Šiuo atveju skausmo slenkstis bus tas lygis, kai 50 proc. dirgiklių pripažinti skausmingais.

 

SKAUSMO TOLERAVIMO RIBA – didžiausias skausmas, kurį asmuo gali iškęsti.

Tai subjektyvi kiekvieno asmens patirtis. Dirgiklis, kuris paprastai matuojamas siejant su jo poveikiu, yra skausmo toleravimo lygmens dirgiklis ir pats savaime nėra lygmuo.

 

PARESTEZIJA – nenormalus jutimas (tiek spontaninis, tiek išprovokuotas).

 
Parestezija būna dvejopa: centrinė parestezija atsiranda dirginant juntamąją  žievės zoną, o periferinė parestezija – dirginant nervo, nervinio rezginio arba šaknelių juntamąsias skaidulas ir sergant neuroze. Bet kurios rūšies parestezija pasireiškia įvairiai: „adatėlių badymo“, „skruzdžių bėgiojimo“, nutirpimo, šalčio, karščio ar deginimo jutimu.

 

PERIFERINIS NEUROGENINIS SKAUSMAS – skausmas, kurį  sukelia pirminis pažeidimas arba disfunkcija ar praeinantis periferinės nervų sistemos sutrikimas.

PERIFERINIS NEUROPATINIS SKAUSMAS – skausmas, kurį  sukelia pirminis pažeidimas arba disfunkcija periferinėje nervų  sistemoje.
 


 

Visi straipsniai