Apie 5 gyvybės signalą

Indrė Bilevičiūtė-Ljungar

SKAUSMAS PO SARS-CoV-2 INFEKCIJOS (POKOVODINĖ BŪKLĖ)

IŠ PENKTOJO GYVYBĖS SIGNALO PAŽINIMO ISTORIJOS

Pastangos apibūdinti skausmą susiduria su kardinaliu klausimu – kaip mes save išreiškiame? Skausmo pažinimo istorija tai tik patvirtina – visais laikais skausmo apibūdinimas patirdavo konfrontaciją tarp dviejų požiūrių, t.y. ar skausmo prigimtis kūniškoji, ar dvasiškoji. Kitaip tariant, skausmas yra “organinės” ar “psichogeninės” kilmės.

Ši nuolatinė “kova” tarp sensorinės ir emocinės skausmo prigimties atsispindi per visą kultūros ir filosofijos istoriją. Kai Sofoklis 409 m.p.k. vienoje iš pjesių pagrindinio personažo dramą nupiešė kaip dėl fizinio skausmo kilusią nelaimę, ją jis traktavo kaip vedančią į gyvenimo pražūtį. Aristotelis savo kuriniuose irgi nuspalvino ne vieną žmogiškąją dramą, tačiau skausmą vertino veikliau kaip emociją. Pagal Aristotelį skausmas yra ne tik žmogaus kūno jutiminis įvykis, bet ir subjektyvi būklė, panaši kaip žmogaus troškimai ar baimė. Aristoteliui priklauso ir garsusis postulatas, kad žmogaus širdis yra visų jutimų ir emocijų centras. Skausmo kaip bausmės prigimtis siejama su biblija, kančios istorija, pagal kurią skausmo kančia priklauso nuo tikėjimo tiesų išpažinimo. Skausmo kaip dvasinės bausmės išraiška ir šiandien turi gilias tradicijas, paaiškinant, kad fizinis skausmas yra moralinis charakterio testas. Bet labiausiai atsakingas tai , kad dar ir šiandien egzistuoja konfrontacija tarp “protinio skausmo” ir “fizinio skausmo” yra ne kas kitas, o XVII a. filosofas ir mokslininkas Dekartas.

Kitą vertus, jo atradimai siekė labai tolimus laikus ir šiandien yra nepaneigti. Tai Dekarto hipotezė, kad skausmas kaip signalas atsiranda dėl žalojančio poveikio į audinius, kad toliau jis keliauja skausmo takais į jutimų centrą smegenyse, kur signalas interpretuojamas kaip skausmas. Tačiau šiame mechaniniame požiūryje smegenims priskiriamas pasyvus vaidmuo kaip signalo priėmėjo vienpusiame kelyje. Tai pagilina tik “fizinę” skausmo prigimtį, kai didelis audinio žalojimas didina sklindančio į smegenis signalo intensyvumą, sukelia daugiau skausmo pojūčio. Tuo tarpu, jei akivaizdaus skausmo signalą iššaukiančio veiksnio nėra, skausmas yra “psichogeninis” ir gali būti priskiriamas simuliacijai. Tačiau Dekarto teorija nepaaiškina, kodėl skausmą sukelia ir švelnus, nežalojantis stimulas, pvz. prisilietimas prie kūno paviršiaus, kai kad būna neuropatinio skausmo atveju, arba kodėl nepakeliamas skausmas jaučiamas tuomet, kai jokio stimulo nėra, nėra net audinio, kuriame jis patiriamas, kaip kad būna amputuotoje galūnėje fantomo skausmo metu.

Apie žalojančio veiksnio apimties ir skausmo išraiškos neatitikimą XIX a. rašė Neurologijos tėvas S.W.Mitchell’as, kuris išanalizavo šautines žaizdas ir kulkų žalojantį poveikį į audinius. Jis taip pat nustatė, kad yra ryšys tarp skausmo potyrio ir asmenybės charakterio bei ją supančios aplinkos. Anestezijos išradimas XIX a. viduryje padarė revoliuciją chirurginės pagalbos teikime. Tai davė naują stimulą ir skausmo mokslinio pažinimo kelyje. Tačiau anestezijos atsiradimas kartu skausmo pažinimą labiau nukreipė jo numalšinimo kryptimi, o ne kryptimi, kuri padėtų išsiaiškinti, kokia skausmo prigimtis ir koks skausmo vaidmuo sveikatai bei ligai. Anesteziologijos atsiradimas šiuo patvirtino, kad jis yra skausmas yra žmogaus sąmonės produktas, kad tai yra signalas, kuris tampa pojūčiu tik esant budriai sąmonei.

Šiandien jau puikiai žinoma, kad ne tik galvos, bet ir nugaros smegenys aktyviai dalyvauja skausmo potyrio atsiradime. Taip pat žinoma, kad skausmo pažinimo kelias yra ne vienpusis, kad kylančiam takui yra ir priešinga, nusileidžiančioji, skausmą slopinančioji kryptis. Skausmas iš esmės lieka suprantamas kaip žmogaus sąmonės produktas. Bet smegenys nėra tik tam, kad reaguotų į žalingą stimulą, kuris pavirsta skausmo signalu. Audiniai, t.y. kūniškoji skausmo prigimtis, ir smegenys, t.y. dvasiškasis pradas, veikia kartu. Buvusi skausmo pažinimo bedugnė tarp žmogaus proto ir kūno labai susiaurėjusi. Dekarto nuskambintas skausmo “varpas” šiandien apima ne tik odą, nervus, jutimus, bet ir atmintį, mąstymą, jausmus. Prie viso to labiausia prisidėjo “Naujosios skausmo teorijos” atradimai, kurie išvydo dienos šviesą tik 20 a. R.Melzack’o ir P.D.Wall’o darbų dėka. Galutinai kūniškojo ir dvasiškojo skausmo prado artumą įtvirtino Tarptautinė skausmo studijų asociacija 1979 m. paskelbusi, kad “Skausmas yra sensorinis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinio pažeidimu, ar nusakomas kaip toks pažeidimas. Skausmas visuomet subjektyvus”.

Bet istorija nestovi vietoje. 1995 m. Amerikos skausmo draugija paskelbė skausmo kaip 5-jo gyvybės signalo koncepciją. Jos išvada – sekant žmogaus gyvybines funkcijas, skausmą būtina kontroliuoti lygiai taip pat, kaip ir kitus homeostazės rodiklius: arterinį kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį, kvėpavimo rodiklį, kūno temperatūrą. 2000 m. JAV kongresas pirmąjį 21-ojo amžiaus dešimtmetį paskelbė “Skausmo kontrolės ir tyrimų dekada”. Skausmo pažinimas tęsiasi.

Arūnas ŠČIUPOKAS 2009 m.

A

a

a

Daugiau apie Lietuvos Skausmo Draugijos istoriją: